Norėčiau žmogaus...
Kuriam netrukdytų mano nepastovumas.
Jis suprastų, kad mano nuomonė gali pasikeisti per sekundės dalį.
Kuriam mano idėjos niekad neatrodytų kvailos.
Jis atskirtų kada aš esu pikta, o kada - liūdna.
Jis neprimintų blogų akimirkų. Niekada. Nes žinotų, kad pati per dažnai jas atsimenu.
Priverstų užmiršt viską aplink.
Jis nepyktų, kai aš trumpam užpykčiau už nieką..
Kuris niekada nesiūlytų kebabo, kepsnio ar šašlykų, nes neužmirštų, kad nevalgau mėsos.
Kuris nebūtų jautresnis už mane, bet pakankamai jautrus, kad suprastų, kas per velnias man kartais nutinka.
Su kuriuo šilta, net kai -20.
Jis nepaleistų rankos, kai sakyčiau, kad jau viskas.
Kurio draugai būtų mano draugai, mano draugės - jo draugės.
Jis perprastų mano nuotaiką, vos pamatęs kaip aš apsirengus.
Kuriam patikčiau tokia , kokia esu.
Kiekviena diena būtų kitokia. Kiekviena - geriausia.

Ir dabar aš tokį žmogų atradau.

Esu laiminga, nes mano svajonės pildosi:)

Kartais ir taip jaučiuos.

Click this image to see the view...

Ką mama pasakojo, ką kartais ir pati prisimenu:

(Marijampolė, einant į miestą palei Šešupę, kaskart tas pats pokalbis kiek mama atsimena).

- Iš kur upės atbėga?
- Bėga vanduo, susidaro grioviai tokie, ir upės atsiranda tada.
- Nu bet iš kur tas vanduo?
- Iš žemės.
- Kaip iš žemės? Žemė gi ne vanduo.
- Yra ir vandens giliai.
- Tai kaip jis išlenda čia, jeigu giliai?
- Nežinau.
- Nu tai iš kur tas vanduo čia?
- Iš žemės ir lietaus, ir kitų upių.
- Nu o kur kranas?
- Koks kranas?
- Nu kur vanduo bėga.
- Nėra krano, iš žemės vanduo, iš lietaus..
- Nee, yra kažkur kranas gi! Kur tas kranas??
- Nežinau.
- Eisim prie to krano?
- ...
- Kada eisim prie to krano??
-..........
-Mama.. O kas tuos kranus atsuka?




NR. 2



Žiūrint mamos vaikystės fotografijas:


- O kur aš tada buvau?
- Nebuvo dar tavęs tada.
- Aš slėpiausi?
- Ne, dar negimus buvai.
-Tai kur aš buvau?
- Dar ik ruošeisi ateit pas mus.
- Gal aš už durų slėpiausi?
- Ne ne, nesislėpei.
- Už vonios durų aš slėpiausi man atrodo. Arba spintoj tada buvau.
-.....

no words.

labas

All I got is time for myself 

so people call me blind

But all you need is me.

I want it all, I want it all now
You want it too, at least I know how.
People call me blind
But all I need is me.

I don't know what you've been told

I'm the one who...

Good memories. Old photos.

Nuotraukos jėga. Jos primena. Išsaugo. Atgaivina. Per lietų galiu pajusti saulę, nusikelti metais ar dviems atgal, bent atminty atsidurti kitoj vietoj. Atsiminti užmirštas smulkmenas, juokus. Ir visai nesvarbu, kad kreivai nufotografuota, kad kokybės nėra ar kad "įdomiai" įsiamžinom... Svarbiausia, kad man tai primena gerus laikus. Geras emocijas. Gerus žmones. 

Nesveiki sapnai mane aplanko šiom dienom.

Sapnuoju didelį, mėlyną vabalą su didžiuliais blizgančiais sparnais. Jis nutupia man ant krūtinės, visai prie širdies, ir sako:
- Labas, aš Mirties vabalas. Nebijok manęs.
Aš pradėdavau kratytis, daužyt tą vabalą tol, kol pribusdavau. Sapnavau tris kartus tą patį. Taip, tą pačią naktį..
Ir dar tą kartą sapnavau mergaitę pažįstamą, 6 metų. Buvom kažkokioj kelionėj su didele grupe žmonių, stovėjom prie giliausio miesto šulinio kažkokiuose kalnuose, ir ji įšoko į jį.

Čia prieš 2 dienas. Nežinau, gal prieš miegą perdaug prisivalgiau?..

Yra šalis Lietuva

Seniai seniai, labai seniai,
Kai žmonės meldėsi gyvatėms,
Gyveno šičia milžinai, bet šito nieks nematė.
Žėrėjo  išmintim žyniai,
O Gediminas pilį statė,
Ir šalį laimino dievai,
Bet šito nieks nematė...
Nieks nematė.
Juodosios jūros bangose,
Mūs kunigaikščio žirgas plakės,
Švytėjo Lietuvos dvasia, bet šito nieks nematė.
Valiutos keitės, ir laikai,
Prasčiokų vyžas keitė batai,
Nutilo ant kalnų vilkai, tik šito nieks nematė.
Niekas nematė.
Teliko lyra ir knyga,
Engėjai mūsų kraują lakė,
Jau manė šaliai pabaiga, bet šito nieks nematė,
Tauta tvirta tartum pilis.
Ji laisvės pamatus atstatė,
Ir klesti Lietuvos šalis...
Nieks nematė.
Niekas nematė.

R. Stankevičius