Šiandien mano mintyse Rotušės aikštė. Apšviesta, nutvieksta saulės spindulių, šilta ir gyva rotušė. Žmonės, praeinantys tuo pačiu grindiniu šimtinį kartą, visi taip arti, bet tokie svetimi. Šimtas veidų nepažįstamų, visi su savom istorijom, savais randais. Pamato ir daugiausia sekundę pažiūri, o kitą - jau užmiršta. Ir plaukia taip šalia mūsų kasdien istorijos - laimingos, šiltos, šaltos, skausmingos, paprastos ir sudėtingos. Ir niekad neišgirsim, ir nežinosim, nors akyse jų viskas sudėta. Tik aš ir tu stovim šalia vienas kito.. Ir Tavo akys man rūpi labiausiai, ir jos man šilčiausios. Tokios artimos. Stengiuosi, kad šypsotųsi jos visados. Ir tik mes du žinom viską be žodžių. Net nereikia kalbėt, nes atitinkam vienas kitą kaip šokoladas vanilę.. Ir savąją istoriją mes kuriam... Kaip gražiai ir harmoningai gyvenasi. Ir einam mes per tą pačią Rotušę ir šiandien. Tik saulės nėra. Ir istorijos kitos. Laikau gėlytę rankoj. Ir pakeli mane, ir suki ratu, suki.. o aš juokiuosi, ir kojos mano skrenda ratu it kokios skudurinės lėlės... O gėlę paleidžiu sekundei iš tos laimės. Ir žmonių žvilgsniai ties mumis užstringa ilgiau nei sekundei.. ir kažką jie pamąsto.

Ne gėlė man laimę neša <3