Seniai seniai, labai seniai,
Kai žmonės meldėsi gyvatėms,
Gyveno šičia milžinai, bet šito nieks nematė.
Žėrėjo išmintim žyniai,
O Gediminas pilį statė,
Ir šalį laimino dievai,
Bet šito nieks nematė...
Nieks nematė.
Juodosios jūros bangose,
Mūs kunigaikščio žirgas plakės,
Švytėjo Lietuvos dvasia, bet šito nieks nematė.
Valiutos keitės, ir laikai,
Prasčiokų vyžas keitė batai,
Nutilo ant kalnų vilkai, tik šito nieks nematė.
Niekas nematė.
Teliko lyra ir knyga,
Engėjai mūsų kraują lakė,
Jau manė šaliai pabaiga, bet šito nieks nematė,
Tauta tvirta tartum pilis.
Ji laisvės pamatus atstatė,
Ir klesti Lietuvos šalis...
Nieks nematė.
Niekas nematė.
R. Stankevičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą