 |
Sėdėti ir gerti karštą garuojančią miežinę kavą su stora pieno putele gera... Ypač kai už lango tamsu, šalta ir per rūką beveik nieko nesimato. Bet jau kai ko pasiilgau. Ji ateis po 4 mėnesių. Vasara...
Noriu vėl suptis ilgais vakarais saulei besileidžiant... Kai taip gera ir ramu, jog į nieką dėmesio nekreipi. Tik skraidžioji pirmyn atgal. IR visai vienodai iki kur pasikelia sijonas, ar kad batas nuskrido kažkur toli į pievą..
O nusileidus atsivėsinti ant lieptelio, kojomis tabaluojant arbatiniam vandeny.
Miegoti ne ilgai, nes taip gaila švaistyt vasarą miegui! Visai nemiegočiau, jei galėčiau..
Ryte, prieš pusryčius bėgt prie ežero. O vasaros rytas 5 valandą man prasideda:) Kol dar rūkas virš ežero tvyro...ir lėtai juda. Gali pajausti lengvą, patį lengviausią vėjelį, jei ramiai gulėsi ant vandens paviršiaus. Rytas taip meilinasi, glosto ir prisijaukinti bando. Mane prisijaukino, labai greitai ir lengvai. Iš pradžių baisoka, kai nematai kur plauki, bet greit nurimsti, nes kas gi gali atsitikt tokioj vietoj? (Nebent rožinis mažas vandeninis monstriukas su ilga barzda ir storais pirščiukais įsikabins į kojos pirštą, nieko daugiau.)
Tada grįžti namukan, ir ką nors vasariško suvalgyti. Vaisių salotų su jogurtu. Avižinių dribsnių su pienu ir braškėmis. Tada ir kavos skanios išvirti. Su cinamonu ir vanile. Ir pienu. Sėdėti balkone ar lauke, ant žolytės, skaityti... Ir taip kol rytas baigiasi.
Grįžki, vasara, pasiilgau,
Kotryna.
