Labas vakaras, seniai matytas ir girdėtas Blogger Pasauli!
2015-03-16
2014-01-19
2013-09-29
Šiandien mano mintyse Rotušės aikštė. Apšviesta, nutvieksta saulės spindulių, šilta ir gyva rotušė. Žmonės, praeinantys tuo pačiu grindiniu šimtinį kartą, visi taip arti, bet tokie svetimi. Šimtas veidų nepažįstamų, visi su savom istorijom, savais randais. Pamato ir daugiausia sekundę pažiūri, o kitą - jau užmiršta. Ir plaukia taip šalia mūsų kasdien istorijos - laimingos, šiltos, šaltos, skausmingos, paprastos ir sudėtingos. Ir niekad neišgirsim, ir nežinosim, nors akyse jų viskas sudėta. Tik aš ir tu stovim šalia vienas kito.. Ir Tavo akys man rūpi labiausiai, ir jos man šilčiausios. Tokios artimos. Stengiuosi, kad šypsotųsi jos visados. Ir tik mes du žinom viską be žodžių. Net nereikia kalbėt, nes atitinkam vienas kitą kaip šokoladas vanilę.. Ir savąją istoriją mes kuriam... Kaip gražiai ir harmoningai gyvenasi. Ir einam mes per tą pačią Rotušę ir šiandien. Tik saulės nėra. Ir istorijos kitos. Laikau gėlytę rankoj. Ir pakeli mane, ir suki ratu, suki.. o aš juokiuosi, ir kojos mano skrenda ratu it kokios skudurinės lėlės... O gėlę paleidžiu sekundei iš tos laimės. Ir žmonių žvilgsniai ties mumis užstringa ilgiau nei sekundei.. ir kažką jie pamąsto.
Ne gėlė man laimę neša <3
Ne gėlė man laimę neša <3
2013-03-11
Man patys geriausi vakarai su Tavim, prie atverto plačiai kiek įmanoma lango, kai žiūrint aukštyn tamsu, ar žvaigždės, ar debesys, ar sninga, ar lyja, nesvarbu.. Bet būtent šį vakarą norėčiau lengvo pavasarinio vėjelio kedenančio plaukus... O priešais savas miestas... O savas, jei kartu esam,gali būti bet kuris, nuo Vilniaus iki Tokijo, nuo Maskvos iki Karakaso! Jei anksčiau maniau, kad Vilnius vienas ir vienintelis, tai netgi šitai pasikeitė.. Sėdėtume ant plačios palangės, rankose mėtinės arbatos puodeliai, kvepia kažkur katik iškeptais sausainiais ir jaukumu. Ir taip šiltai, įsisupę į diidelį storą apklotą susiglaudę kalbam! Groja rami faina muzika. Grotum gitara vėliau, ir man nenusibostų, kaip visada prašyčiau dar. Ir šuo mano, arba tavo, arba mūsų, mielai gulėtų šalia ir baksnotųsi nosim. Toks žinai, didelis, tikras šuo storu kailiu, ir geras beproto... Ir protingas būtų..
O sekantis vakaras būtų kitoks. Gal gamintume kokias nesąmones, o gal mokytum mane gitara grot? Arba mokytumėmės dainuot... Ar šunį vedžiotume, ilgai ilgai, pačiom gražiausiom gatvėm, ir šiaip viskas taip faina būtų.. Taip...kaip dabar faina Tik dar fainiau.
O sekantis vakaras būtų kitoks. Gal gamintume kokias nesąmones, o gal mokytum mane gitara grot? Arba mokytumėmės dainuot... Ar šunį vedžiotume, ilgai ilgai, pačiom gražiausiom gatvėm, ir šiaip viskas taip faina būtų.. Taip...kaip dabar faina Tik dar fainiau.
2013-03-03
Olandija, Breda
Labai lengva įsimylėti, kai myli...
Šįkart mano istorija apie Olandiją, jos mažą studentų miestelį Bredą:)
Ten visi draugiški, niekad nejaučiau piktų žvilgsnių, nedraugiškų veidų taip pat nemačiau. Vairuotojai ten paslapčia nepaima pinigų už važiavimą autobusu, parduotuvėj pardavėjos užkalbina, sudeda prekes pačios į maišus, o jei jau prašo asmens dokumento, labai atsiprašo ir užjaučia (na, pas juos rūkalai leidžiami nuo 16 metų, man tuoj 20 :))) tad bent jau užuojauta gaunu). Olandams nereikia išgerti poros bokalų alaus, kad galėtų laisvai bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Jie tokie laisvi, nekompleksuoti žmonės. Einant 3 nakties miestu tavęs taip pat tikrai niekas neužpuls, greičiau jau maloniai pasisveikins ir paklaus, kaip sekasi. O Bredos parke vaikštinėja vištos, gaidžiai, triušiai... Pasakoju dabar apie viską, ir noriu kuo greičiau ten grįšti.... Nesvarbu koks oras, koks paros laikas... Ten visada gera ir šilta.
Beto jie labai mėgsta šventes :) Turi antivalentino dieną, poto Valentino dieną, Karnavalas išvis tęsiasi 5 dienas, kai visi labai labai vieningai keliauja iššidažę ir išsipuošę į miestą, jei tuo metu esi mieste ir esi nepasipuošęs, jautiesi kaip balta varna:D Daug progų pasipuošti vienu žodžiu toje šalyje.
Beje, teko susidurt ir su pažįstamais žodžiais... Girdėjom porą kartų keiksmų rusiškų". Tai reiškia, kad sutikome Olandijos lenkus.
Tad po pasakojimo net nežinau, ar man pats miestelis, ar ten gyvenantys žmonės ir jų sukurtas jausmas labiau patinka. Matyt, viskas kartu...
O apie jų atrakcionus Eftelinge - kitą kartą. Kolkas įdėsiu tik nuotraukų :)
Šįkart mano istorija apie Olandiją, jos mažą studentų miestelį Bredą:)
Ten visi draugiški, niekad nejaučiau piktų žvilgsnių, nedraugiškų veidų taip pat nemačiau. Vairuotojai ten paslapčia nepaima pinigų už važiavimą autobusu, parduotuvėj pardavėjos užkalbina, sudeda prekes pačios į maišus, o jei jau prašo asmens dokumento, labai atsiprašo ir užjaučia (na, pas juos rūkalai leidžiami nuo 16 metų, man tuoj 20 :))) tad bent jau užuojauta gaunu). Olandams nereikia išgerti poros bokalų alaus, kad galėtų laisvai bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Jie tokie laisvi, nekompleksuoti žmonės. Einant 3 nakties miestu tavęs taip pat tikrai niekas neužpuls, greičiau jau maloniai pasisveikins ir paklaus, kaip sekasi. O Bredos parke vaikštinėja vištos, gaidžiai, triušiai... Pasakoju dabar apie viską, ir noriu kuo greičiau ten grįšti.... Nesvarbu koks oras, koks paros laikas... Ten visada gera ir šilta.
Beto jie labai mėgsta šventes :) Turi antivalentino dieną, poto Valentino dieną, Karnavalas išvis tęsiasi 5 dienas, kai visi labai labai vieningai keliauja iššidažę ir išsipuošę į miestą, jei tuo metu esi mieste ir esi nepasipuošęs, jautiesi kaip balta varna:D Daug progų pasipuošti vienu žodžiu toje šalyje.
Beje, teko susidurt ir su pažįstamais žodžiais... Girdėjom porą kartų keiksmų rusiškų". Tai reiškia, kad sutikome Olandijos lenkus.
Tad po pasakojimo net nežinau, ar man pats miestelis, ar ten gyvenantys žmonės ir jų sukurtas jausmas labiau patinka. Matyt, viskas kartu...
O apie jų atrakcionus Eftelinge - kitą kartą. Kolkas įdėsiu tik nuotraukų :)
2013-03-02
Pavasaris, batai ir pėdkelnės
Šiemet išdrįsau nusipirkti tokius štai rožinius ir GAN ryškius batelius :D anksčiau nebūčiau jų pirkus, bet šiemet tokia pakili ir smagi, teigiama nuotaika, kad jie bus kaip tik! Ir isivaizduoju, kad derės jei ne prie visų, tai bent daugumos mano pavasarinių drabužių.
Ir iš noro atrast kažką seniai pamiršto pradėjau kuistis spintoje, aukščiausiose ir sunkiai pasiekiamose lentynose :D Atradau pėdkelnių ir manau, kad jau greitai jas užsidėsiu. Sidabrinės pėdkelnės, kurias galima nešioti iš abiejų pusių! Juoda spalva i6vertus jas pamirsta į sidabrinę :)
Pėdkelnės iš Olandijos :)
"Tattoo" pėdkelnės
Ir paprastos, bet vis ne vienspalvės.
Sėkmės ir jums peržiūrint giliai nugrūstus pavasarinius rūbus.:)
Her hair was up in a ponytail
Her favorite dress tied with a bow
Today was Daddy's Day at school
And she couldn't wait to go.
But her mommy tried to tell her,
That she probably should stay home.
Why the kids might not understand,
If she went to school alone.
But she was not afraid;
She knew just what to say.
What to tell her classmates
Of why he wasn't there today.
But still her mother worried,
For her to face this day alone.
And that was why once again,
She tried to keep her daughter home.
But the little girl went to school,
Eager to tell them all.
About a dad she never sees,
A dad who never calls.
There were daddies along the wall in back,
For everyone to meet
Children squirming impatently,
Anxious in their seats.
One by one the teacher called,
Each student from the class.
To introduce their daddy,
As seconds slowly passed.
At last the teacher called her name,
Every child turned to stare.
Each of them was searching,
For a man who wasn't there.
"Where's her daddy at?"
She heard a boy call out.
"She probably doesn't have one"
Another student dared to shout.
And from somewhere near the back,
She heard a daddy say,
"Looks like another deadbeat dad,
Too busy to waste his day."
The words did not offened her,
As she smiled up at her mom.
And looked back at her teacher,
Who told her to go on.
And with hands behind her back,
Slowly she began to speak.
And out from the mouth of a child,
Came words incredibly unique.
"My daddy couldn't be here,
Because he lives so far away.
But I know he wishes he could be,
Since this is such a special day.
And though you cannot meet him,
I wanted you to know.
All about my daddy,
And how much he loves me so.
He loved to tell me stories
He taught me to ride my bike.
He surprised me with pink roses,
And taught me to fly a kite.
We used to share fudge sundaes,
and ice cream in a cone.
And though you cannot see him,
I'm not standing here alone.
Cause my daddy's always with me
Even though we are apart.
I know because he told me,
He'll forever be in my heart."
With that, her little hand reached up,
and lay across her chest.
Feeling her own heartbeat,
Beneath her favorite dress.
And from somewhere in the crowd of dads,
Her mother stood in tears.
Proudly watching her daughter,
Who was wise beyond her years.
For she stood up for the love
Of a man not in her life.
Doing what was best for her,
Doing what was right.
And when she dropped her hand back down,
Staring straight into the crowd.
She finished with a voice so soft,
But its message clear and loud.
"I love my daddy very much,
He's my shining star.
And if he could he'd be here,
But heaven's just too far.
You see he was a fireman
And died just this past year.
When airplanes hit the towers
And taught Americans to fear.
But sometimes when I close my eyes,
It's like he never went away."
And then she closes her eyes,
And saw him there that day.
And to her mother's amazement,
She witnessed with surprise.
A room full of daddies and children,
All starting to close their eyes.
Who knows what they say before them,
Who knows what they felt inside.
Perhaps for merely a second,
They saw him at her side.
"I know you're with me Daddy."
To the silence she called out.
And what happened next made believers,
Of those once filled with doubt.
Not one in that room could explain it,
For each of their eyes had been closed.
But there on the desk beside her,
Was a fragrant long-stemmed pink rose.
And a child was blessed, if only for a moment,
By the love of her shining bright star.
And given the gift of believing,
That heaven is never too far
Life isn't about waiting for the storm to pass...it's learning to dance in the rain.
It`s funny how hello always ends with a goodbye,
it`s funny how good memories can start to make you cry.
It`s funny how forever never really seems to last,
it`s funny how much you`d lose if you forgot about your past.
It`s funny how friends can just leave you when you`re down,
it`s funny how when you need someone they`re never around.
It`s funny how people change and think they`re so much better,
it`s funny how many lies can be packed in one "love letter".
It`s funny how people forgive even though they can't forget,
it`s funny how one night can contain so much regret.
It`s funny how ironic life turns out to be
but the funniest part of all, none of that`s funny to me.
Remember the past, plan for the future, but live for today, because yesterday is gone and tomorrow may never come.
Her favorite dress tied with a bow
Today was Daddy's Day at school
And she couldn't wait to go.
But her mommy tried to tell her,
That she probably should stay home.
Why the kids might not understand,
If she went to school alone.
But she was not afraid;
She knew just what to say.
What to tell her classmates
Of why he wasn't there today.
But still her mother worried,
For her to face this day alone.
And that was why once again,
She tried to keep her daughter home.
But the little girl went to school,
Eager to tell them all.
About a dad she never sees,
A dad who never calls.
There were daddies along the wall in back,
For everyone to meet
Children squirming impatently,
Anxious in their seats.
One by one the teacher called,
Each student from the class.
To introduce their daddy,
As seconds slowly passed.
At last the teacher called her name,
Every child turned to stare.
Each of them was searching,
For a man who wasn't there.
"Where's her daddy at?"
She heard a boy call out.
"She probably doesn't have one"
Another student dared to shout.
And from somewhere near the back,
She heard a daddy say,
"Looks like another deadbeat dad,
Too busy to waste his day."
The words did not offened her,
As she smiled up at her mom.
And looked back at her teacher,
Who told her to go on.
And with hands behind her back,
Slowly she began to speak.
And out from the mouth of a child,
Came words incredibly unique.
"My daddy couldn't be here,
Because he lives so far away.
But I know he wishes he could be,
Since this is such a special day.
And though you cannot meet him,
I wanted you to know.
All about my daddy,
And how much he loves me so.
He loved to tell me stories
He taught me to ride my bike.
He surprised me with pink roses,
And taught me to fly a kite.
We used to share fudge sundaes,
and ice cream in a cone.
And though you cannot see him,
I'm not standing here alone.
Cause my daddy's always with me
Even though we are apart.
I know because he told me,
He'll forever be in my heart."
With that, her little hand reached up,
and lay across her chest.
Feeling her own heartbeat,
Beneath her favorite dress.
And from somewhere in the crowd of dads,
Her mother stood in tears.
Proudly watching her daughter,
Who was wise beyond her years.
For she stood up for the love
Of a man not in her life.
Doing what was best for her,
Doing what was right.
And when she dropped her hand back down,
Staring straight into the crowd.
She finished with a voice so soft,
But its message clear and loud.
"I love my daddy very much,
He's my shining star.
And if he could he'd be here,
But heaven's just too far.
You see he was a fireman
And died just this past year.
When airplanes hit the towers
And taught Americans to fear.
But sometimes when I close my eyes,
It's like he never went away."
And then she closes her eyes,
And saw him there that day.
And to her mother's amazement,
She witnessed with surprise.
A room full of daddies and children,
All starting to close their eyes.
Who knows what they say before them,
Who knows what they felt inside.
Perhaps for merely a second,
They saw him at her side.
"I know you're with me Daddy."
To the silence she called out.
And what happened next made believers,
Of those once filled with doubt.
Not one in that room could explain it,
For each of their eyes had been closed.
But there on the desk beside her,
Was a fragrant long-stemmed pink rose.
And a child was blessed, if only for a moment,
By the love of her shining bright star.
And given the gift of believing,
That heaven is never too far
Life isn't about waiting for the storm to pass...it's learning to dance in the rain.
It`s funny how hello always ends with a goodbye,
it`s funny how good memories can start to make you cry.
It`s funny how forever never really seems to last,
it`s funny how much you`d lose if you forgot about your past.
It`s funny how friends can just leave you when you`re down,
it`s funny how when you need someone they`re never around.
It`s funny how people change and think they`re so much better,
it`s funny how many lies can be packed in one "love letter".
It`s funny how people forgive even though they can't forget,
it`s funny how one night can contain so much regret.
It`s funny how ironic life turns out to be
but the funniest part of all, none of that`s funny to me.
Remember the past, plan for the future, but live for today, because yesterday is gone and tomorrow may never come.
2012-02-21
Kiek kartų kiaurai permirksiu lietuje?
Kiek kartų panersiu po vandeniu?
Kiek kartų mane pamatęs ir apsidžiaugęs pargriaus šuo ir aplaižys veidą?
O kiek kartų sėdėsiu Baltijos pajūry ir klausysiu bangų mūšos?
Kiek cigarečių dar surūkysiu?
Kiek žmonių iš viso išgirs "aš tave myliu" iš mano lūpų?
Kiek kartų dar verksiu?
Kiek kartų dar žiūrėsiu į Vilniaus senamiestį ir džiaugsiuos, kad gyvenu čia ir dabar?
Kas bus paskutinis mano akyse matytas žmogus?
Kokie paskutiniai žodžiai laukia, kuriuos girdėsiu ir ištarsiu..
Kiek naktų prašoksiu apie nieką nemąstydama, tik linksmindamasi?
Kiek žmonių padarysiu laimingais? O kiek - nuliūdinsiu?
Kiek žmonių pabučiuosiu?
Kiek minučių dar liko?
O jei sužinočiau atsakymus, ar pagerėtų ar suprastėtų mano gyvenimas?
O gal visgi...
Nenoriu skaičiuoti savo gyvenimo, noriu tiesiog jį gyventi.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)