2015-03-16

Labas vakaras, seniai matytas ir girdėtas Blogger Pasauli!


2014-01-19

TOP 10 drabužių ir aksesuarų, kurių noriu.

10. Herve Leger maudymosi kostiumėlis.

9. Tashe Tashe rankinė












8. Kalinkino paltukas

2013-09-29

Šiandien mano mintyse Rotušės aikštė. Apšviesta, nutvieksta saulės spindulių, šilta ir gyva rotušė. Žmonės, praeinantys tuo pačiu grindiniu šimtinį kartą, visi taip arti, bet tokie svetimi. Šimtas veidų nepažįstamų, visi su savom istorijom, savais randais. Pamato ir daugiausia sekundę pažiūri, o kitą - jau užmiršta. Ir plaukia taip šalia mūsų kasdien istorijos - laimingos, šiltos, šaltos, skausmingos, paprastos ir sudėtingos. Ir niekad neišgirsim, ir nežinosim, nors akyse jų viskas sudėta. Tik aš ir tu stovim šalia vienas kito.. Ir Tavo akys man rūpi labiausiai, ir jos man šilčiausios. Tokios artimos. Stengiuosi, kad šypsotųsi jos visados. Ir tik mes du žinom viską be žodžių. Net nereikia kalbėt, nes atitinkam vienas kitą kaip šokoladas vanilę.. Ir savąją istoriją mes kuriam... Kaip gražiai ir harmoningai gyvenasi. Ir einam mes per tą pačią Rotušę ir šiandien. Tik saulės nėra. Ir istorijos kitos. Laikau gėlytę rankoj. Ir pakeli mane, ir suki ratu, suki.. o aš juokiuosi, ir kojos mano skrenda ratu it kokios skudurinės lėlės... O gėlę paleidžiu sekundei iš tos laimės. Ir žmonių žvilgsniai ties mumis užstringa ilgiau nei sekundei.. ir kažką jie pamąsto.

Ne gėlė man laimę neša <3

2013-04-14

Kaip mane paveikia žmonės būnant su jais.

Visi kasdien bendraujame, sutinkame senus ir dabartinius draugus, stebime jų pokyčius, nuolat mezgam naujas pažintis. Ir prie kiekvieno sutikto žmogaus jaučiamės bent šiek tiek skirtingai. Prie vienų laisviau, prie kitų liekam uždaresni ir dar daug daug įvairių būsenų galima būtų paminėti. Papasakosiu kaip būtent mane veikia žmonės ir kokia tampu prie kaikurių iš jų.

Pirmasis tipas - kuklūs, bet noriai ir draugiškai nusiteikę žmonės. Su tokiais bendrauti man malonu. Mėgstu stebėti, kaip per porą valandų pokalbio žmogus iš visiškai tylaus, ramaus, pavirsta į šnekią, įdomybėmis ir naujienomis besidalinančią asmenybę. Tad visad draugiškai ir noriai bendrauju, pirma pradedu kažką pasakoti atviresnio.

Antras - susivaržę, lyg užsitvėrę siena ir kalbink nekalbinus juos, šie nei nusišypsos, nei ką... kaip laukiniai. Tokių žmonių aš ir nekalbinu, prie jų neinu ir išvis nereaguoju. Jie siunčia tokius signalus, aš į juos taip pat ir atsakau. Ir niekad nelaikau tokių asmenų vargšais, nemokančiais bendrauti, kuriuos reikia drąsinti ir kalbinti. Na gi čia tiesiog žmogiškumas šyptelt ar atsakyt daugiau nei vienu žodžiu, jei tave kažkas draugiškai kalbina. Tokiems žmonėms greičiausiai pasirodau pasikėlus. nors ne, kur ten kas jiems pasirodys... jie išvis į ką nors reaguoja?

Pasikėlę ir save per daug aukštinantys "visažiniai" - savo rate teko turėti tokių pažįstamų ir susidurti su jais kiekvieną dieną. Iš pradžių tvarkiausi sunkiai. Ginčinausi, vis ką kandaus pasakydavau, negalėjau pakęst to požiūrio "Viskas ką darau ir manau aš - puiku, o visa kita (išskyrus tėvus ir vieną kitą neaiškiu būdu į jos sąrašą patekusį žmogelį) - šūdas." Po to išmokau visiškai ignoruoti juos. Tam žmogui kalbant vaizdingai kramsnoti obuolį, dairytis į šalis pažįstamų, stengtis visai negirdėti, ar tiesiog žiūrėti tam žmogui į ausis. O jam pagaliau baigus kalbėti kaip viską visi blogai daro ir kaip reikėtų daryti, pradedu kalbėti pievas apie visai kitus dalykus. Galų gale esant grupelėje žmonių išmokau nepastebima išeiti iš ratelio: D. Skamba greičiausiai nedraugiškai, bet tai geriausia, ką sugalvojau.

Pikti paniurėliai - mano geros nuotaikos šaukliai :). Matydama tokius bambeklius, aš visad pagalvoju, kad jetau, kas gi jiems galėjo tokio baisaus nutikti ir kas juos taip piktina. Tuomet suprantu, jog bent jau man šiądien viskas labai gerai, ir tokie žmonės nuotaikos man tikrai negadina. O dar jei paklausau jų istorijų apie lietų, užklupusį netikėtai, apie kvailą vairuotoją, nesustojusį kažkokioj stotelėj ar šiaip, kad kažkas kažką kažkur blogai padarė  (kažkaip šiame įraše daug bumbančių ant viso pasaulio asmenybių pavyzdzių, bet žinot, vis daugiau ir daugiau tokių...) tai visą dienelę neliūdėsiu, tik džiaugsiuos, kad tokie menkniekiai man nuotaiką gadina daugiausiai 5 minutėms, o ne visai dienai, kaip kaikuriems. Žinoma, visiškai kitas atvejis, jei piktuoliai turi rimtą priežastį tokie būti, tuomet mielai išklausau jų problemas, jei tai artimi žmonės, tada žinoma, kad jų prasta nuotaika geros nuotaikos man neatneš.

Užrietę nosis, bet man nežinoma dėl ko, žmonės, taip pat pastūmėja mane ką nors pasakyti ar švelniai, lyg netyčia, sukritikuoti. Ir išties, dažniausiai tai visai neplanuotai atsitinka, tiesiog savaime:) Taip pat nerodau jais susižavėjimo, kai jie pasakoja kokias banalias istorijas apie savo plačias pažintis ar baltus it pienas dantis:D Greičiau jau iššiepsiu savuosius ir paklausiu, ar mano kartais nebaltesni:)

O liūdesį man sukelia seniai matyti draugai, kuriuos vos sugebu beatpažinti. Dažniausiai labiausiai pasikeičia elgsena. Rodos, veidas, šypsena tapati, tačiau kalba jau kažkas kitas. Rodos prieš metus būtum širdį atvėręs, o dabar pasisveikini, ir į klausimą "kaip sekasi??" atsakai formaliai, be gyvenimo vingrių. Kita vertus, kai senieji išeina, nauji ateina. Kartais, po ilgo nesimatymo su kuo nors, net baisu susitikti - " Kad tik būtų toks pats, kad tik būtų!.." Bet būna visaip.:)

Toliau - Linksmi žmonės - be komentarų - veikia žinoma labai gerai. Netgi nesvarbu, ar geras humoro jausmas, ar nelabai, nes jei nelinksmas juokelis, tuomet pasijuoksime iš to, kad niekas iš jo nesijuokia:D
Tačiau žmonės, kurie visad tik juokauja, susikaupia 5 minutėms ir vėl pokštauja, o rimtuose pokalbiuose nederamus juokelius mėto, laikui bėgant pradeda užknist.

Na, apie draugiškus, paprastus, atvirus ir smagius žmones galiu pasakyti tik tiek, jog jie leidžia man būti tikrai savimi šalia jų. Net neturėčiau ką parašyti, kokia aš būnu. Tiesiog visa visa aš. Ačiū Jums, nes būtent tokią save labiausiai ir mėgstu.:)







2013-03-11

Man patys geriausi vakarai su Tavim, prie atverto plačiai kiek įmanoma lango, kai žiūrint aukštyn tamsu, ar žvaigždės, ar debesys, ar sninga, ar lyja, nesvarbu.. Bet būtent šį vakarą norėčiau lengvo pavasarinio vėjelio kedenančio plaukus... O priešais savas miestas... O savas, jei kartu esam,gali būti bet kuris, nuo Vilniaus iki Tokijo, nuo Maskvos iki Karakaso! Jei anksčiau maniau, kad Vilnius vienas ir vienintelis, tai netgi šitai pasikeitė.. Sėdėtume ant plačios palangės, rankose mėtinės arbatos puodeliai, kvepia kažkur katik iškeptais sausainiais ir jaukumu. Ir taip šiltai, įsisupę į diidelį storą apklotą susiglaudę kalbam! Groja rami faina muzika. Grotum gitara vėliau, ir man nenusibostų, kaip visada prašyčiau dar. Ir šuo mano, arba tavo, arba mūsų, mielai gulėtų šalia ir baksnotųsi nosim. Toks žinai, didelis, tikras šuo storu kailiu, ir geras beproto... Ir protingas būtų..
O sekantis vakaras būtų kitoks. Gal gamintume kokias nesąmones, o gal mokytum mane gitara grot? Arba mokytumėmės dainuot... Ar šunį vedžiotume, ilgai ilgai, pačiom gražiausiom gatvėm, ir šiaip viskas taip faina būtų.. Taip...kaip dabar faina Tik dar fainiau.
S- seven
C- crappy/cool
H- hours
O- of
O- our
L- lives


Prieš du metus maniau, jog crappy, dabar, kai jau nebesimokau, manau, kad cool. 

2013-03-03

Olandija, Breda

Labai lengva įsimylėti, kai myli...
Šįkart mano istorija apie Olandiją, jos mažą studentų miestelį Bredą:)

Ten visi draugiški, niekad nejaučiau piktų žvilgsnių, nedraugiškų veidų taip pat nemačiau. Vairuotojai ten paslapčia nepaima pinigų už važiavimą autobusu, parduotuvėj pardavėjos užkalbina, sudeda prekes pačios į maišus, o jei jau prašo asmens dokumento, labai atsiprašo ir užjaučia (na, pas juos rūkalai leidžiami nuo 16 metų, man tuoj 20 :))) tad bent jau užuojauta gaunu). Olandams nereikia išgerti poros bokalų alaus, kad galėtų laisvai bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Jie tokie laisvi, nekompleksuoti žmonės. Einant 3 nakties miestu tavęs taip pat tikrai niekas neužpuls, greičiau jau maloniai pasisveikins ir paklaus, kaip sekasi. O Bredos parke vaikštinėja vištos, gaidžiai, triušiai... Pasakoju dabar apie viską, ir noriu kuo greičiau ten grįšti.... Nesvarbu koks oras, koks paros laikas... Ten visada gera ir šilta.
Beto jie labai mėgsta šventes :) Turi antivalentino dieną, poto Valentino dieną, Karnavalas išvis tęsiasi 5 dienas, kai visi labai labai vieningai keliauja iššidažę ir išsipuošę į miestą,  jei tuo metu esi mieste ir esi nepasipuošęs, jautiesi kaip balta varna:D Daug progų pasipuošti vienu žodžiu toje šalyje.
Beje, teko susidurt ir su pažįstamais žodžiais...  Girdėjom porą kartų keiksmų rusiškų". Tai reiškia, kad sutikome Olandijos lenkus.
Tad po pasakojimo net nežinau, ar man pats miestelis, ar ten gyvenantys žmonės ir jų sukurtas jausmas labiau patinka. Matyt, viskas kartu...

O apie jų atrakcionus Eftelinge - kitą kartą. Kolkas įdėsiu tik nuotraukų :)

















2013-03-02

Pavasaris, batai ir pėdkelnės


Nors sniegas dar ir neištirpo, bet man jau labai norisi daug spalvų, ryškių detalių, nes širdy, kaip ir kalendoriui, pavasaris! Kol dauguma bumba, kad "aaah tie lašai nuo stogų......", aš džiaugiuos:) Ir ieškau jau pavasariškų drabužių, idėjų! Niekada dar pavasarį plaukuose nenešiojau žibučių... Manau, šiemet reikės taip padaryt.:)



Šiemet išdrįsau nusipirkti tokius štai rožinius ir GAN ryškius batelius :D anksčiau nebūčiau jų pirkus, bet šiemet tokia pakili ir smagi, teigiama nuotaika, kad jie bus kaip tik! Ir isivaizduoju, kad derės jei ne prie visų, tai bent daugumos mano pavasarinių drabužių.

Ir iš noro atrast kažką seniai pamiršto pradėjau kuistis spintoje, aukščiausiose ir sunkiai pasiekiamose lentynose :D Atradau pėdkelnių ir manau, kad jau greitai jas užsidėsiu. Sidabrinės pėdkelnės, kurias galima nešioti iš abiejų pusių! Juoda spalva i6vertus jas pamirsta į sidabrinę :)





Pėdkelnės iš Olandijos :)


"Tattoo" pėdkelnės



Ir paprastos, bet vis ne vienspalvės.


Dar radau ir baltų, ir žydrų juostuotų pėdkelnių, bet iki jų nešiojimo dar teks patobulinti kai kurias formas:D
Sėkmės ir jums peržiūrint giliai nugrūstus pavasarinius rūbus.:)





Her hair was up in a ponytail
Her favorite dress tied with a bow
Today was Daddy's Day at school
And she couldn't wait to go.
But her mommy tried to tell her,
That she probably should stay home.
Why the kids might not understand,
If she went to school alone.
But she was not afraid;
She knew just what to say.
What to tell her classmates
Of why he wasn't there today.
But still her mother worried,
For her to face this day alone.
And that was why once again,
She tried to keep her daughter home.
But the little girl went to school,
Eager to tell them all.
About a dad she never sees,
A dad who never calls.
There were daddies along the wall in back,
For everyone to meet
Children squirming impatently,
Anxious in their seats.
One by one the teacher called,
Each student from the class.
To introduce their daddy,
As seconds slowly passed.
At last the teacher called her name,
Every child turned to stare.
Each of them was searching,
For a man who wasn't there.
"Where's her daddy at?"
She heard a boy call out.
"She probably doesn't have one"
Another student dared to shout.
And from somewhere near the back,
She heard a daddy say,
"Looks like another deadbeat dad,
Too busy to waste his day."
The words did not offened her,
As she smiled up at her mom.
And looked back at her teacher,
Who told her to go on.
And with hands behind her back,
Slowly she began to speak.
And out from the mouth of a child,
Came words incredibly unique.
"My daddy couldn't be here,
Because he lives so far away.
But I know he wishes he could be,
Since this is such a special day.
And though you cannot meet him,
I wanted you to know.
All about my daddy,
And how much he loves me so.
He loved to tell me stories
He taught me to ride my bike.
He surprised me with pink roses,
And taught me to fly a kite.
We used to share fudge sundaes,
and ice cream in a cone.
And though you cannot see him,
I'm not standing here alone.
Cause my daddy's always with me
Even though we are apart.
I know because he told me,
He'll forever be in my heart."
With that, her little hand reached up,
and lay across her chest.
Feeling her own heartbeat,
Beneath her favorite dress.
And from somewhere in the crowd of dads,
Her mother stood in tears.
Proudly watching her daughter,
Who was wise beyond her years.
For she stood up for the love
Of a man not in her life.
Doing what was best for her,
Doing what was right.
And when she dropped her hand back down,
Staring straight into the crowd.
She finished with a voice so soft,
But its message clear and loud.
"I love my daddy very much,
He's my shining star.
And if he could he'd be here,
But heaven's just too far.
You see he was a fireman
And died just this past year.
When airplanes hit the towers
And taught Americans to fear.
But sometimes when I close my eyes,
It's like he never went away."
And then she closes her eyes,
And saw him there that day.
And to her mother's amazement,
She witnessed with surprise.
A room full of daddies and children,
All starting to close their eyes.
Who knows what they say before them,
Who knows what they felt inside.
Perhaps for merely a second,
They saw him at her side.
"I know you're with me Daddy."
To the silence she called out.
And what happened next made believers,
Of those once filled with doubt.
Not one in that room could explain it,
For each of their eyes had been closed.
But there on the desk beside her,
Was a fragrant long-stemmed pink rose.
And a child was blessed, if only for a moment,
By the love of her shining bright star.
And given the gift of believing,
That heaven is never too far
 











Life isn't about waiting for the storm to pass...it's learning to dance in the rain. 












It`s funny how hello always ends with a goodbye,
it`s funny how good memories can start to make you cry.
It`s funny how forever never really seems to last,
it`s funny how much you`d lose if you forgot about your past.
It`s funny how friends can just leave you when you`re down,
it`s funny how when you need someone they`re never around.
It`s funny how people change and think they`re so much better,
it`s funny how many lies can be packed in one "love letter".
It`s funny how people forgive even though they can't forget,
it`s funny how one night can contain so much regret.
It`s funny how ironic life turns out to be
but the funniest part of all, none of that`s funny to me.
 







Remember the past, plan for the future, but live for today, because yesterday is gone and tomorrow may never come. 

2012-02-19

WHERE SHALL I GO?

To the left where nothing's right

or

To the right where nothing's left.




Truputį tiesiai, po to į kairę, paskui dešinėn, ir nė nepastebėjau, kaip pasirinkimai jau visai kitokie!!!

Now everything is right, 
and the most amazing things are with me.